Paskutinis samurajus

Sibilė – eruditė ir klasikė, nuobodulys jai atrodo baisesnis už mirtį. Kilusi iš neišsipildžiusių talentų šeimos, po studijų Oksforde, nepadėjusių pasiekti karjeros aukštumų, ji uždarbiauja kompiuteriu perrinkdama žurnalus Londone. Liudas – jos vunderkindas sūnus, atsiradęs po vienos nakties nuotykio. Sibilės mokomas, Liudas jau nuo ketverių skaito Homerą originalo kalba, daugina ir dalija keliaženklius skaičius, imasi hebrajų, arabų, islandų kalbų, aukštosios matematikos ir net aerodinamikos. Kad sušiltų ir sutaupytų pinigų, žiemas jiedu leidžia pirmyn ir atgal važinėdami ir skaitydami metro, o namuose vis iš naujo žiūri japonų režisieriaus Akiros Kurosawos šedevrą – filmą „Septyni samurajai“. Anot Sibilės, jeigu vaikui reikia vyriško autoriteto – teturi jis visus septynis ir dar daugiau. Tačiau augančiam Liudui vis labiau knieti sužinoti, kas gi yra jo tėvas. Įtikėjęs, kad šis neabejotinai bus herojiškas genijus, ir supratęs, kad motina paslapties neatskleis, berniukas leidžiasi į paieškas pats.

Karštai intelektualus, pasiutusiai juokingas ir autentiškai šiuolaikiškas, Paskutinis samurajus – dar 2000-aisiais pasirodęs debiutinis autorės romanas apie meną, mokslą, kalbas ir žinias. Sykiu tai knyga apie nuotykių troškimą, išsilavinimo beribiškumą ir ribas, karštakošišką herojiškumą ir moralinį kompasą, su žaižaruojančia aistra tyrinėjanti jauno proto guvumą. Švelniai chaotiška amerikietės Helen DeWitt proza, itin įtaigūs ir nepamirštami personažai, per visą istoriją netylantis, maloniai ekscentriškas knygos tonas Paskutinį samurajų pavertė kultiniu romanu. O švelnus Sibilės ir Liudo santykis bei homeriška Liudo tėvo paieška suteikia knygai neįprastos emocinės gelmės.